2025.12.23
Žygimantas Pavilionis. Didelė ar maža Rusija?
„Didelė Rusija – didelė grėsmė, maža Rusija – maža grėsmė“, – kartojo mums praėjusią savaitę Seime susirinkę į savo pirmąjį tarptautinį kongresą Vilniuje čerkesai bei įvairių kitų Rusijos pavergtų tautų atstovai – totoriai, čečėnai, daugiau nei dešimtmetį kovojantys ukrainiečiai, iš naujo pavergti kartvelai. Gražu, kad nepaisant vidinių įtampų ir iškilusios grėsmės mūsų pačių laisvei, mes sugebėjome juos Seime priimti.
Nepamiršiu momento, kuomet pavargę nuo bemiegės filibusterio nakties Seimo nariai plenarinėje salėje – tiek kairė, tiek dešinė – atsistojo ir plojo jiems, atvykusiems padėkoti Lietuvai už ilgametę paramą jų laisvei. Manau, kad tą akimirką (gal ir nesąmoningai) dauguma Seimo narių pajuto, kad savižudiškos „Nemuno aušros“ ir panašių radikalų primestos vidinės įtampos nukreipia visų mūsų dėmesį nuo svarbiausių geopolitinių iššūkių, neleidžia susikoncentruoti ties strateginiais Lietuvos uždaviniais – Ukrainos pergale, kova už jūsų ir mūsų laisvę, už Lietuvos lyderystę bei ateitį. Visą dieną klausydamas įkvepiančių pavergtųjų tautų atstovų kalbų mąsčiau, o kiek iš tiesų mes šias tautas pažįstame? Kažkada okupacijos laikais mums būdavo labai skaudu, kuomet mus vadindavo rusais ar sovietais – tačiau juk ir mes dažnai šiandien neskiriame jokių spalvų Rusijoje, lyg pagal Maskvos užsakymą vadiname juos visus rusais, nors jie tokie nėra. Praėjo labai nemažai laiko, kol kartu su mūsų pačių kovojančia emigracija, kitomis pavergtomis tautomis Niujorke ir kituose laisvuose miestuose bei šalyse sugebėjome atkreipti į save dėmesį ir privertėme vakariečius pamatyti religinius ir tautinius skirtumus sovietinėje imperijoje, tačiau ar mes juos patys matome dabartinėje Putino imperijoje?
Okupacijos metais, po ilgų dešimtmečių bendros kovos su lenkais, čekais, vengrais, už jūrų marių sugebėjome surasti tokius lyderius, kaip Prezidentas Ronaldas Reaganas, Margaret Thatcher, Šv. Jonas Paulius II, kurie susitelkė ties pavergtųjų tautų darbotvarke ir sugebėjo įveikti Sovietų imperiją. Tad kodėl šiandien mes, kartu su ukrainiečiais, lenkais ir kitomis laisvę mylinčiomis šalimis, negalėtume imtis tokios lyderystės pavergtųjų tautų Rusijoje (ir ne tik) atžvilgiu? Sovietų imperijai žlugus buvo išgelbėtos ne visos pavergtos tautos – kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, iš Rusijos imperijos gniaužtų sugebėjo ištrūkti tik Vidurio Europos ir Baltijos šalys. Deja, bet „demokratinei Rusijai“ buvo palikta visa „artima kaimynystė“ – nuo Vidurinės Azijos, Kaukazo iki Ukrainos, Moldovos ir Baltarusijos, nekalbant apie Rusijos viduje įkalintas tautas, su kuriomis „demokratas“ Borisas Jelcinas toliau „tvarkėsi“ taip, kaip Čečėnijoje. George’o Busho vyresniojo „Chicken Kiev“ kalba 1991 metais yra šio Vakarų nuolaidžiavimo imperinei Rusijos politikai simbolis, kuris įvairiomis formomis – su naujais veidais – Vakarų sostinėse iš esmės tęsiasi iki šiol.
Dar Zbigniewas Brzezinskis yra pastebėjęs – jeigu JAV ir visi kiti laisvų Vakarai lyderiai nuo pat 1991 metų būtų kovoję už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę taip, kaip tuo metu kovojo už Lenkijos, Čekijos ar Vengrijos laisvę (o kiek vėliau pradėjo kovoti ir už Baltijos šalių laisvę), pačios Rusijos „transformacija“ galėjo baigtis visai kitaip. Jeigu dar tuo metu būtume sudarę galimybes Ukrainai žengti kartu su mumis į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, Rusija po gero dešimtmečio nebūtų apsisprendusi įsiveržti į silpną, iš vidaus korupcijos ir oligarchų sugriaužtą Ukrainą. Tas pats pasakytina ir apie Moldovą ar Sakartvelą, kuris buvo okupuotas ir dėl nepakankamos Vakarų paramos jo transatlantiniams siekiams. Iki pat Lietuvos įstojimo į ES niekas Vakaruose iš esmės nereagavo ir dėl seniai žudomos laisvės Baltarusijoje.
Taigi, ne ES ar NATO plėtra sukelia Rusijos agresiją (kaip bando mums įteigti Maskva ir jai šiandien, deja, ataidi Donaldas Trumpas bei nemažai kitų Vakarų lyderių, istoriškai blokavusių ES ir NATO plėtrą į Rytus), o kaip tik mūsų neryžtingumas, silpnumas, mūsų pačių baimė ir nuolaidžiavimas autokratiniams režimams skatina dar agresyvesnį rusų elgesį. Maskoliai juk nesikeičia bent paskutinius penkis šimtus metų – tol, kol jų imperija nežlugs, jie toliau veršis visur, kur mes, laisvi Vakarai, jiems leisime, rodysime savo silpnumą, nuolaidžiausime jiems. Beje, gan dažnai tokią dabartinę „Chicken Kiev“ politiką kai kurie mandresni politikai ar užsienio reikalų ministrai šiandien vadina realpolitik, arba pragmatine politika, kurios esmė – susitaikymas ar prisitaikymas prie autokratijų imperijų politikos, pasitenkinimas dabartiniu status quo arba tiesiog pinigų „darymas“, pasipelnant iš kitų tautų žudymo, naikinimo, prievartos. Svarbiausia – paaukojant savo paties žmogiškumą ar taisyklėmis grįsto pasaulio principus, kas labai greitai atsisuka prieš tokių „pragmatikų“ valdomas valstybes, nes jie patys leidžia Rusijai suabejoti jų pačių sienomis ar suverenumu. Paprastai tokią politiką mūsų laikais skelbia kraštutinės kairės ir dešinės jėgos, kurios iš esmės atlieka dominuojančių imperinių režimų Trojos arklių vaidmenį laisvų šalių viduje. Liūdna, bet bent trys tokios politinės jėgos šiuo metu priklauso ir valdančiajai daugumai Lietuvoje. Vis dar viliuosi, kad bent kai kurie socdemai tai supranta.
Bet juk lygiai tas pats pasakytina ir apie visą likusią Rusijos imperiją, kuri tokia liko vienintelė visoje Europoje – visos kitos Europos imperijos sėkmingai transformavosi į civilizuotą europietišką sugyvenimą, sukūrė milžinišką laisvę saugančią transatlantinę erdvę, kuriai pagal gyvenimo kokybę ir saugumą jos viduje negali prilygti niekas visoje planetoje. Nors Rusijos imperija nuolat grasina – šiukštu, neginti jokių tautinių ar religinių mažumų jos pačios teritorijoje, „neskaldyti Rusijos“, „nesikišti“ į de facto okupuotos Baltarusijos ar visų kitų jos kaimynių reikalus, tačiau juk akivaizdu, kad būtent Rusijos imperija ir yra esminis nenutrūkstamo teroro – tiek vidinio, tiek išorinio – šaltinis jau gerus penkis amžius iš eilės. Pats Rusijos imperijos buvimas, jos egzistavimas sukuria nuolatinį terorą, kuris šiandien pasiekia visus pasaulio kontinentus. Visas Rusijai kaimynines tautas šiandien vienija tragiškos datos, kurias sukūrė ta pati Rusijos imperija.
Tačiau tai – tik labai maža dalis tragedijų ir teroro, apie kurį mes patys žinome. Kas vyksta pačios Rusijos viduje – mes iš tiesų žinome labai mažai, nes Rusija labai nuosekliai trina iš pasaulio istorinės atminties visus savo nusikaltimus. Privalome išmokti skirti spalvas pačioje Rusijoje, jeigu norime, kad jos būtų apgintos ir jos kaimynystėje, ir visur kitur įvairiaspalvėje Europoje, kur spalvas jau išmokome skirti ir gerbiame vienas kito laisvę bei identitetą. Vienintelis Lietuvos Seime susirinkusių čerkesų tikslas toks ir buvo: padėti lietuviams skirti spalvas pačioje Rusijoje, nepaisant tolesnių Rusijos pastangų šias spalvas vis labiau naikinti – tiek šalies viduje, tiek išorėje. Čerkesai norėjo informuoti apie savo likimą lietuvius, kuriais jie – kaip ir daugelis kitų pavergtųjų tautų – nuoširdžiai tiki, nes mes esame pavyzdys tokios pačios tūkstantmetės, anksčiau pavergtos tautos, kuri – kaip ir žydai, – nepaisydama visų persekiojimų, sugebėjo savo laisvę apginti, ją įtvirtinti ES ir NATO bei toliau visais būdais stiprina.
Mes, lietuviai, nemažai žinome apie čečėnus, kurių valstybingumas buvo sunaikintas mūsų pačių nepriklausomybės aušroje (deja, tada mums neužteko drąsos ir stiprybės pripažinti jų valstybingumo net ir popieriuje, kaip tai jau padarė ukrainiečiai). Tačiau ar daug mes žinome apie kitų pavergtų tautų likimą Rusijoje? Totorius, čerkesus, čiuvašus, baškirus, kalmukus ir kitus? Kuo išskirtinis būtent čerkesų tautos genocidas? Juk Rusija per visą savo istorija panašiai pjovė, žudė, naikino visas tautas ir nebaigė šio velniško užsiėmimo nė vieną mielą dieną! Jis išsiskiria tuo, kad tai yra seniausias žinomas ir geriausiai dokumentuotas (Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Otomanų imperijoje bei pačioje Rusijoje) pavergtos tautos genocidas, apie kurį mes privalome ne tik sužinoti, bet ir jį įvertinti, nes kitaip mes sąmoningai toleruojame ne tik čerkesų, bet ir visų likusių tautų genocidą, kurį rusai vykdo kiekvieną mielą dieną, iki pat šių dienų.
Prie Juodosios jūros šiaurinių krantų (didžiausias jų miestas – Sočis) šimtmečiais gyvenusių čerkesų genocidas tęsėsi visa šimtmetį. Maskolių invazija į visą Šiaurės Kaukazą (ir Čerkesiją) prasidėjo 1763 m. ir buvo galutinai baigta 1864 m., šio genocido metu buvo nužudyta daugiau nei 90 proc. čerkesų, [sunaikinta] apie 6000 čerkesų miestų, gyvenviečių, kultūrinių centrų. Čerkesų tautos likučiai pasitraukė daugiausia į Osmanų imperiją, Artimuosius Rytus, kai kurie liko okupuotose teritorijose (šiuo metu milijonas čerkesų gyvena Rusijoje, keli milijonai – kitose šalyse, galingos čerkesų asociacijos šiuo metu veikia Turkijoje, Jordanijoje, Sirijoje). 1834 m. kovų metu čerkesai dar kartą paskelbė savo nepriklausomybę, 1841 m. išlaisvino nuo maskolių visą Juodosios jūros krantą, tačiau 1861 m. (tuo pat metu, kada ir mes su broliais lenkais ir baltarusiais kilome į savo paskutinį bendrą sukilimą) maskoliai pradėjo savo galutinę invaziją ir sunaikino daugumą čerkesų, likusius ištrėmė į Turkiją ir išsklaidė po visą pasaulį. Maskoliai išžudė apie 1,5 milijono čerkesų. Po bolševikų teroro toliau badu, tremtimis ir žudymais juos naikino Josifas Stalinas (1937 m. buvo sudegintos ir visos knygos, dokumentai, išžudyta visa inteligentija). Nikita Chruščiovas ir kiti sovietų „lyderiai“ juos toliau masiškai rusifikavo sovietiniais laikais. Po sovietų imperijos žlugimo buvo įkurti autonominiai Adygėjos, Karačiajų Čerkesijos, Kabardino Balkarijos regionai, padaliję čerkesų teritoriją į atskirai okupantų valdomas sritis.
Nauja represijų banga prieš čerkesus (ir kitas pavergtas tautas Rusijoje) prasidėjo po 2022 m. invazijos į Ukrainą – ne tik jų istorinėse žemėse, bet ir prievarta pavergtųjų tautų jaunimą siunčiant kaip patrankų mėsą į frontą Ukrainoje. Maskva, žinoma, nepripažįsta čerkesų genocido – formaliai tai pripažino tik (po dalinės jų šalių okupacijos) Sakartvelo ir Ukrainos parlamentai. Vilniuje susirinkę čerkesai oficialiai kreipėsi į Seimo Pirmininką Juozą Oleką, prašydami pripažinti čerkesų genocidą ir Lietuvos Seime. Pažadėjau, kad mes inicijuosime tokią rezoliuciją. Trylika Seimo narių, atstovaujančių keturioms pagrindinėms parlamentinėms partijoms (krikdemų, socialdemokratų, liberalų ir demokratų), susibūrėme ir į laikinąją parlamentinę grupę, kurioje kovosime už pavergtųjų tautų laisvę – ne tik Rusijoje, bet ir kitose pasaulio autokratinėse imperijose, kuriose žudoma laisvė ir tūkstantmetės tautos bei jų identitetai. Labai tikiuosi, kad tokios grupės bus sukurtos ir kitų laisvų pasaulio šalių parlamentuose – „Suvienytų už Ukrainą“ parlamentarų aljansas visoje Europoje imsis tokios iniciatyvos.
Beje, visų pavergtų tautų atstovai, žinodami, kad Vilnius – ir rusų disidentų centras, patarė praeitą savaitę bendraujant su jais klausti ne tik kieno Krymas, bet ir remti tik tokius rusus, kurie patys aktyviai pasisako prieš imperinę Rusijos politiką, nes visi kiti „demokratai“, kada nors atėję į valdžią Maskvoje, paprastai labai greitai pamiršta demokratiją ir laisvę bei toliau tęsia rusišką terorą ir imperinius užkariavimus. Turime suprasti, kad nei rusų karas prieš Čečėniją, nei jų vėlesnis įsiveržimas į Sakartvelą, nei abi invazijos į Ukrainą, nei visi kiti sovietinės ar carinės Rusijos karai su kaimyninėmis tautomis nėra joks atsitiktinumas, bet taisyklė. Maskvos imperija jau kelis kartus – paprastai po karų (Pirmojo pasaulinio, Afganistano karo) – byrėjo ir šiandien yra žūtbūtiniame mūšyje dėl savo imperinės ateities. Tikėtina, kad trečias kartas nemeluos ir ši visapusiškai atgyvenusi Europos imperija subyrės galutinai, nebent ir vėl Rusiją išgelbės Amerika – kaip jau vieną kartą padarė Antrojo pasaulinio karo metu. Būtent su amerikiečių karine ir finansine pagalba tuo metu Maskva dar kartą okupavo mus ir visas kitas tautas pakeliui į Berlyną. Tikiuosi, kad D. Trumpo administracija nepakartos šios istorinės Prezidento Franklino Roosevelto klaidos.
Mūsų tylėjimas, susitaikymas ar politkorektiškas neutralumas aiškiai signalizuoja Maskvai, kad mes tokį jos agresyvų imperinį elgesį toleruojame, o gal pradedame prie jo priprasti pagal visus Stokholmo sindromo požymius. Būtent todėl šiandien privalome būti labai jautrūs pavergtoms tautoms, kurių iki šiol dar nepažinome, nepripažinome, neparėmėme, neišreiškėme joms solidarumo, nes gali kažkada ateiti ir mums toks laikas, kai ir patiems tokio solidarumo labai reikės. Privalome užkirsti kelią būsimiems Maskvos nusikaltimams ne tik karine parama Ukrainai, naujomis sankcijomis agresoriui, bet ir savo politiniais-moraliniais apsisprendimais dėl jau padarytų Maskvos nusikaltimų. Taip pat ir pirmo bene geriausiai dokumentuoto Maskvos nusikaltimo – čerkesų genocido.
Neįvykdytas teisingumas visada skatina nusikalsti dar kartą. Esame ES ir NATO narė, todėl privalome savo pavyzdžiu parodyti kitoms savo sąjungininkėms, kokia turi būti mūsų visų Rusijos politika – kaip ir šlovingais R. Reagano laikais, ji turi remtis į kovą su Rusijos imperializmu bei maksimaliu solidarumu su visomis pavergtomis tautomis Rusijoje.
https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/zygimantas-pavilionis-didele-ar-maza-rusija-120190269
